sekmadienis, spalio 5

Mano mažytė dalis iš prancūziškosios bibliotekėlės. Garbingiausią vietą joje užima vadovėlis, išleistas 1924 m. Rygoje. Iš jos mokėsi mano močiutė, o knygelę ji gavo iš savo mamos, po to ji atsidūrė mano mamos rankose ir galų gale pas mane.





Prancūzų kalba - man viena iš gražiausių, melodingiausių kalbų (pirmoji, aišku, lietuvių, gimtoji, kalba, - tokia archajiška, sudėtinga, melodinga). Gaila, kad dabar jokia užsienio kalba neatlaiko galingos anglų kalbos invazijos. Nors dažnai sutinku žmonių, prisipažįstančių, kad yra frankofilai: įsimylėjusių Prancūziją, kalbą, dievinančių prancūziškąjį gyvenimo būdą.


4 komentarai:

Asta rašė...

wow... aš be žodžių... šita knyga - tikrų tikriausias lobis!!!
Beto negalėčiau nepritarti, kad prancūzų kalba pati gražiausia ir melodingiausia. Gyliai širdyje aš ir frankofile - esu beprotiškai įsimylėjusi šią nuostabią šalį, kalbą, kultūrą ir visą prancūzišką dvasią:)

Loreta rašė...

Po lietuvių, ania, Asta?:)
O senas knygas aš tiesiog dievinu - nė už ką nekeisčiau į naujas:)

Palmyra rašė...

Kažka mokiausi mokykloje prancūzų. Dabar moku tik pasakyti koks mano vardas ir paklausti kaip gyveni.
Gal kada vėl atgaivinsiu moymąsi. O šiomis dienomis tik mėgaujuosi skambančia prancūzų kalba nes dirbu tarp tikrų prancūzų.
O knyga tikrai, kad lobis :)

Jurga rašė...

Visa bibliotekėlė lobis... :) Aš vis papavydžiu toms, kurios moka/mokosi prancūzų kalbos :)