Prancūzų kalba - man viena iš gražiausių, melodingiausių kalbų (pirmoji, aišku, lietuvių, gimtoji, kalba, - tokia archajiška, sudėtinga, melodinga). Gaila, kad dabar jokia užsienio kalba neatlaiko galingos anglų kalbos invazijos. Nors dažnai sutinku žmonių, prisipažįstančių, kad yra frankofilai: įsimylėjusių Prancūziją, kalbą, dievinančių prancūziškąjį gyvenimo būdą.
4 komentarai:
wow... aš be žodžių... šita knyga - tikrų tikriausias lobis!!!
Beto negalėčiau nepritarti, kad prancūzų kalba pati gražiausia ir melodingiausia. Gyliai širdyje aš ir frankofile - esu beprotiškai įsimylėjusi šią nuostabią šalį, kalbą, kultūrą ir visą prancūzišką dvasią:)
Po lietuvių, ania, Asta?:)
O senas knygas aš tiesiog dievinu - nė už ką nekeisčiau į naujas:)
Kažka mokiausi mokykloje prancūzų. Dabar moku tik pasakyti koks mano vardas ir paklausti kaip gyveni.
Gal kada vėl atgaivinsiu moymąsi. O šiomis dienomis tik mėgaujuosi skambančia prancūzų kalba nes dirbu tarp tikrų prancūzų.
O knyga tikrai, kad lobis :)
Visa bibliotekėlė lobis... :) Aš vis papavydžiu toms, kurios moka/mokosi prancūzų kalbos :)
Rašyti komentarą